10 metų patirtis kompiuterių remonte: ko išmokome per 12000 suremontų įrenginių?

Kai kiekvienas gedimas tampa pamoka

Prieš dešimt metų atidarėme nedidelę kompiuterių remonto dirbtuvėlę. Tuomet manėme, kad žinome viską apie technologijas. Šiandien, po 12000 suremontų įrenginių, galime tik nusišypsoti prisimindami tą naivumą. Kiekvienas sugedęs kompiuteris, kiekvienas neįsijungiantis nešiojamasis, kiekvienas lėtai veikiantis planšetinis – tai buvo pamoka, kurią užrašėme į savo patirties knygą.

Žinote, kas labiausiai nustebino? Ne tai, kad technologijos keičiasi greitai. Ne tai, kad gedimų priežastys būna įvairiausios. Labiausiai nustebino tai, kad dauguma problemų kartojasi cikliškai, o žmonės daro tas pačias klaidas nepriklausomai nuo to, ar naudoja kompiuterį pirmą kartą, ar jau dešimt metų.

Per šį laiką matėme viską – nuo kompiuterių, kuriuose pelės buvo įsikūrusios pažodžiui (taip, tikros pelės!), iki įrenginių, kurie tiesiog mirė dėl to, kad niekas jų niekada nevalė. Matėme ašaras, kai dingdavo svarbūs duomenys, ir džiaugsmą, kai pavykdavo atgaivinti, atrodytų, beviltiškai sugadintą įrenginį.

Dulkės – tylus žudikas, apie kurį niekas nekalba

Jei turėčiau išskirti vieną dalyką, kuris sunaikino daugiausia kompiuterių per šiuos dešimt metų, tai būtų ne virusai, ne programinės klaidos, o paprasčiausios dulkės. Skamba juokingai? Bet tai tiesa.

Vidutiniškai kas antras pas mus atneštų kompiuteris būdavo užkimštas dulkių taip, kad vėdinimo sistema tiesiog negalėjo veikti. Procesoriai kaisdavo iki 90-95 laipsnių, vaizdo plokštės išsijungdavo nuo perkaitimo, o žmonės stebėdavosi, kodėl jų trejos metų senumo kompiuteris staiga tapo lėtas kaip vėžlys.

Vienas klientas atsinešė stacionarų kompiuterį, kuris tiesiog išsijungdavo kas kelias minutes. Kai atidarėme korpusą, viduje buvo tokia dulkių sluoksnio, kad atrodė, lyg kas tyčia būtų bandęs jį izoliuoti. Aušintuvo mentelės buvo tokios užkimštos, kad net nesisuko. Po valymo tas pats kompiuteris dirbo dar trejus metus be jokių problemų.

Štai ką išmokome: valykite savo kompiuterius bent kartą per pusmetį. Nešiojamuosius – bent kartą per metus. Nereikia jokių specialių įrankių – pakanka suspausto oro balionėlio iš bet kurios elektronikos parduotuvės. Penkios minutės darbo gali pratęsti jūsų įrenginio gyvenimą metais. Penkios minutės! O žmonės to nedaro, nes „neturi laiko” arba „nežino, kaip”. Bet jei turite laiko žiūrėti serialus tame kompiuteryje, turite laiko jį ir nuvalyti.

Atsarginės kopijos – kodėl visi apie jas kalba, bet niekas jų nedaro

Iš 12000 klientų, kurie atsinešė sugedusius įrenginius, tik apie 300 turėjo bent kokią nors atsarginę duomenų kopiją. Tai reiškia, kad vos 2.5 procento žmonių iš tikrųjų pasirūpino savo duomenimis.

Prisimenu moterį, kuri atbėgo su nešiojamuoju, kuris nukrito nuo stalo. Kietasis diskas buvo mechaniškai sugadintas. Ji verkė – ne dėl kompiuterio, o dėl to, kad ten buvo visos jos dukters pirmųjų penkerių gyvenimo metų nuotraukos. Niekur kitur jų nebuvo. Nei debesyje, nei išoriniame diske, nei telefone. Niekur.

Pavyko atgauti apie 60 procentų nuotraukų, bet tai kainavo 400 eurų ir užtruko dvi savaites. Išorinis kietas diskas, kuriame būtų tilpusios visos tos nuotraukos, kainuoja apie 50 eurų.

Arba tas verslininkas, kurio kompiuteryje buvo visa apskaita už penkerius metus. Virusas užšifravo visus duomenis. Jis buvo girdėjęs apie atsargines kopijas, bet vis atidėliodavo. Galiausiai sumokėjo išpirką – 2000 eurų – ir net tada nebuvo garantijos, kad duomenis atgaus. Mes patarėme nemokėti, bet jis neturėjo kito pasirinkimo. Verslas sustojo.

Dabar visada sakome klientams: jei duomenys yra svarbūs, jie turi būti bent trijose vietose. Viena – pačiame įrenginyje. Antra – išoriniame diske ar kietajame diske. Trečia – debesų saugykloje. Tai vadinama 3-2-1 taisykle: 3 kopijos, 2 skirtingos laikmenos, 1 kopija ne tame pačiame fiziniame vietoje.

Antivirusinės programos ir sveiko proto paradoksas

Įdomu tai, kad per dešimt metų virusų ir kenkėjiškų programų pobūdis kardinaliai pasikeitė. Anksčiau virusai tiesiog gadino sistemą arba lėtino kompiuterį. Dabar jie užšifruoja duomenis ir reikalauja išpirkos, vagia banko duomenis, naudoja jūsų kompiuterį kriptovaliutų kasybai.

Bet dar įdomiau tai, kad daugelis žmonių vis dar mano, jog antivirusinė programa yra kokia magiškas skydas, kuris apsaugos nuo visko. Tai ne tiesa. Per pastaruosius penkerius metus matėme šimtus atvejų, kai kompiuteriuose buvo įdiegtos geriausios, mokamos antivirusinės programos, bet vartotojai vis tiek užsikrėsdavo.

Kodėl? Nes spragtelėdavo ant nuorodų el. laiškuose, kurie akivaizdžiai buvo sukčiavimo bandymai. Nes atsisiųsdavo programas iš abejotinų šaltinių. Nes išjungdavo apsaugą, kai ji „trukdydavo” diegti norimą programą.

Viena mūsų klientė gavo el. laišką, kuris atrodė esąs iš banko. Ten buvo parašyta, kad jos sąskaita bus užblokuota, jei ji nespragtelės nuorodos ir neatnaujins duomenų. Ji spragtelėjo. Įvedė visus duomenis. Po dviejų dienų jos sąskaitoje trūko 3500 eurų. Antivirusinė programa buvo įdiegta ir veikė, bet ji negali apsaugoti nuo žmogaus sprendimų.

Štai ko išmokome: geriausia antivirusinė programa yra sveiko proto naudojimas. Taip, įsidiekite normalią apsaugą – pakanka net Windows Defender, kuris dabar yra tikrai geras. Bet svarbiausia – niekada nespragtelėkite nuorodų el. laiškuose, jei nesate 100% tikri, kas juos atsiuntė. Niekada neatsisiųskite programų iš nežinomų šaltinių. Ir jei kažkas atrodo per gerai, kad būtų tiesa – tai tikriausiai ir yra per gerai, kad būtų tiesa.

Kietieji diskai miršta tyliai ir netikėtai

Per dešimt metų pakeitėme ar bandėme remontuoti apie 4000 kietųjų diskų. Tai trečdalis visų remontų. Ir žinote, kas labiausiai pribloškė? Kad dauguma jų mirė be jokių įspėjamųjų ženklų.

Žmonės mano, kad kietasis diskas prieš mirdamas pradės keistai garsiai dirbti, lėtės, rodys klaidas. Kartais taip ir būna. Bet dažnai – tiesiog vieną dieną kompiuteris nebeįsijungia, ir viskas. Duomenys dingo. Taip pat greitai, kaip spragtelėjus pirštais.

SSD diskai, kurie tapo populiarūs pastaraisiais metais, yra dar klastingesni. Jie neturi judančių dalių, todėl nedirba garsiai. Jie tiesiog staiga nustoja veikti. Viena akimirka veikia, kita – ne. Ir duomenų atgavimas iš SSD disko yra daug sudėtingesnis ir brangesnis nei iš tradicinio kietojo disko.

Turėjome klientą – fotografą, kuris laikė visą savo portfelį vienoje 2TB SSD laikmenos. Gražu, greita, patogus. Kol vieną rytą tas diskas tiesiog išgaravo iš sistemos. Kompiuteris jo nebematė. Jokių klaidų, jokių įspėjimų prieš tai. Duomenų atgavimo laboratorija pasakė, kad valdiklis sudegė ir kad atgavimas kainuos apie 2500 eurų su 40% sėkmės tikimybe. Jis neturėjo atsarginės kopijos.

Dabar visada rekomenduojame: jei naudojate SSD greitaveikai, puiku. Bet svarbius duomenis laikykite tradiciniame išoriniame kietajame diske arba debesyje. Ir stebėkite savo diskų sveikatą naudodami tokias programas kaip CrystalDiskInfo. Jos nemokamos ir parodo, ar jūsų diskas rodo gedimo požymių.

Atnaujinimai, kuriuos visi nekenčia, bet kurie išgelbsti gyvybes

„Ar galite išjungti tuos Windows atnaujinimus? Jie nuolat trukdo dirbti.” Šį klausimą girdėjome šimtus kartų. Ir kiekvieną kartą atsakymas yra tas pats: ne, negalime, ir jūs neturėtumėte to daryti.

Suprantame – atnaujinimai erzina. Jie įsijungia netinkamiausiu metu. Kartais kažką sugadina. Bet žinote, kas dar labiau erzina? Kai jūsų kompiuteris tampa botu tinklo dalimi, nes neįdiegėte saugumo pataisymo.

Turėjome įmonę, kurios IT administratorius nusprendė atidėti Windows atnaujinimus, nes „jie gali sutrikdyti darbo eigą”. Po trijų mėnesių jų visą tinklą užkrėtė WannaCry virusas. Viskas buvo užšifruota. 50 kompiuterių. Serveris. Visa apskaita, projektai, klientų duomenys. Atstatymas užtruko dvi savaites ir kainavo dešimtis tūkstančių eurų. O tas atnaujinimas, kuris būtų apsaugojęs nuo WannaCry? Jis buvo prieinamas jau du mėnesius prieš ataką.

Taip, kartais atnaujinimai sukelia problemų. Per dešimt metų matėme gal dešimt atvejų, kai atnaujinimas iš tikrųjų kažką sugadino. Bet matėme šimtus atvejų, kai neįdiegti atnaujinimai privedė prie rimtų problemų.

Mūsų patarimas: leiskite atnaujinimams įsidiegti automatiškai, bet nustatykite „aktyvias valandas”, kad jie netrukdytų darbo metu. Ir bent kartą per mėnesį perkraukite kompiuterį, kad tie atnaujinimai galėtų įsidiegti. Taip paprasta.

Perkaitis – problema, kuri tampa vis aktualesnė

Klimatas šyla, vasaros tampa karštesnės, o kompiuteriai kenčia. Pastaraisiais metais pastebėjome aiškią tendenciją – vasaros mėnesiais remontų skaičius išauga 40%. Ir dauguma tų remontų susiję su perkaitimu.

Žmonės laiko nešiojamuosius ant lovos, ant antklodės, ant pagalvės. Vėdinimo angos užsikemša, kompiuteris kaista, komponentai kenčia. Arba stato stacionarius kompiuterius prie radiatorių, prie langų, kur tiesioginiai saulės spinduliai. Vasarą, kai lauke 30 laipsnių, kompiuterio viduje gali būti 60-70 laipsnių.

Vienas klientas atsinešė nešiojamąjį, kuris tiesiog išsijungdavo po 10 minučių naudojimo. Paaiškėjo, kad jis visą laiką dirbo gulėdamas lovoje, laikydamas kompiuterį ant antklodės. Per dvejus metus termopasta visiškai išdžiūvo, aušintuvas buvo užkimštas dulkių, o procesorius pasiekdavo 100 laipsnių temperatūrą. Nuostabu, kad jis apskritai dar veikė.

Ką daryti? Pirma, niekada nelaikykite nešiojamojo ant minkštų paviršių. Naudokite stalą arba specialią aušinimo padėklą. Antra, vasarą, kai labai karšta, pagalvokite apie papildomą aušinimą – nors ir paprastą ventiliatorių šalia kompiuterio. Trečia, jei jūsų kompiuteris senesnis nei treji metai, verta pakeisti termopastą. Tai kainuoja 20-30 eurų ir gali pratęsti įrenginio gyvenimą metais.

Kai pigumas išeina brangiai

„Ar galite įdėti pigesnį komponentą? Tas per brangus.” Šį sakinį girdėjome tūkstančius kartų. Ir dažnai tie patys žmonės po pusės metų grįždavo su tuo pačiu gedimu.

Yra skirtumas tarp protingo taupymo ir pigaus. Protingas taupymas – tai pirkti tai, ko tikrai reikia, be nereikalingų funkcijų. Pigumas – tai pirkti prasčiausią variantą, nesvarbu, ar jis tinka jūsų poreikiams.

Turėjome klientą, kuriam reikėjo pakeisti maitinimo bloką. Rekomenduojame gerą 500W bloką už 60 eurų. Jis paprašė pigiausio. Įdėjome 30 eurų bloką. Po trijų mėnesių tas blokas sudegė ir kartu sudegino motininę plokštę. Remontas kainavo 200 eurų. Jei būtų pasirinkęs normalų maitinimo bloką, būtų sutaupęs 140 eurų.

Arba tie atvejai, kai žmonės perka pigius išorinius kietuosius diskus nežinomų gamintojų. Jie kainuoja 20-30% pigiau nei patikimų gamintojų. Bet jų gedimų procentas yra 5-10 kartų didesnis. Kai tas diskas sugenda ir prarandate duomenis, tie sutaupyti 15 eurų atrodo juokingai.

Išmokome paprastą taisyklę: ant trijų dalykų niekada nereikėtų taupyti – maitinimo bloko, kietojo disko ir RAM atminties. Tai kritiniai komponentai, nuo kurių priklauso viso kompiuterio stabilumas ir jūsų duomenų saugumas. Ant visų kitų dalykų taupyti galima ir reikia, bet ne ant šių trijų.

Ką išsinešame iš šių dešimties metų

Žiūrint atgal į tuos 12000 remontų, matome aiškų vaizdą. Dauguma problemų yra išvengiamos. Ne visos, žinoma – kartais komponentai tiesiog pasiekia savo gyvenimo pabaigą, kartais būna gamyklinių defektų. Bet 70-80% visų gedimų, kuriuos matėme, galėjo būti išvengta su elementaria priežiūra ir sveiku protu.

Valykite savo įrenginius. Darykite atsargines kopijas. Naudokite atnaujinimus. Nelaužykite savo kompiuterių ant minkštų paviršių. Netaupykite ant kritinių komponentų. Tai ne raketų mokslas. Tai paprasti dalykai, kuriuos gali padaryti bet kas.

Bet žinote, kas labiausiai džiugina? Kai klientai grįžta ne dėl gedimo, o tiesiog pasakyti ačiū. Kai tas fotografas, kurio duomenis pavyko atgauti, atneša savo darbų albumą. Kai ta moteris su dukters nuotraukomis parodo, kaip dabar laiko tris atsargines kopijas. Kai tas verslininkas, kuris sumokėjo išpirką, dabar turi automatinę atsarginių kopijų sistemą ir moko kitus savo klaidos.

Per šiuos dešimt metų išmokome ne tik remontuoti kompiuterius. Išmokome klausytis žmonių, suprasti jų poreikius, aiškinti sudėtingus dalykus paprastai. Išmokome, kad kartais svarbiau išmokyti žmogų pasirūpinti savo įrenginiu, nei tiesiog jį suremontuoti. Nes remontas išsprendžia problemą šiandien, bet žinios apsaugo nuo problemų rytoj.

Ir gal svarbiausia – išmokome, kad technologijos keičiasi, bet žmonės lieka tie patys. Jie nori, kad jų įrenginiai veiktų, kad jų duomenys būtų saugūs, ir kad kas nors paaiškintų jiems dalykus suprantama kalba. Ne su techniniu žargonu, ne su panieka, o su tikru noru padėti. Tai ir yra tikroji pamoka iš šių 12000 remontų.